Šį pranešimą parašė WeAreTeachers bendruomenės narys, pageidaujantis likti anonimu.

Neseniai viduryje planavimo laikotarpio buvau iškviestas į pagrindinį kabinetą. Man reikėjo paimti daiktą, kurį vienas iš tėvų paliko savo vaikui. Maniau, kad tai kažkas panašaus į inhaliatorių ar pinigus vakarienei, todėl mielai nuėjau jo pasiimti.

Kai atėjau į registratūrą, tėvas man ištiesė "S'well" buteliuką. Žinote, vieną iš tų 17 uncijų izoliuotų vandens buteliukų, vos didesnių už įprastą vandens buteliuką.

"Sveiki, atsiprašau", - nykiai tarė tėvas. Jis vilkėjo kostiumą, akivaizdžiai ėjo į darbą (ar kažką panašaus į darbą). "Remy man vis rašė, kad jai to reikia. Aš atrašiau, Ar jūsų mokykloje nėra vandens fontanėlių? bet manau, kad ji tiesiog turėjo iš butelio." Jis nusijuokė, tarsi norėdamas pasakyti, Paaugliai, ar aš teisus?

Giliai įkvėpiau pro nosį. "O, aš irgi turiu tokį - man patinka mano", - pasakiau. Bet esu tikra, kad mano akys sakė, KAS ŠIOJE ŽEMĖJE .

Visi esame girdėję apie tėvus sraigtasparnius, tačiau galbūt negirdėjote apie naujausią terminą, kuriuo apibūdinama neseniai nustatyta nerimą kelianti auklėjimo tendencija: tėvai vejapjovės.

Tėvai vejapjovės tėvai imasi visų būtinų priemonių, kad jų vaikui netektų susidurti su sunkumais, kovomis ar nesėkmėmis.

Užuot ruošę vaikus iššūkiams, jie nušluoja kliūtis, kad vaikai jų apskritai nepatirtų.

Manau, kad dauguma tėvų vejapjovių yra kilę iš gerų paskatų. Galbūt vaikystėje jie patyrė daug gėdos dėl nesėkmių. O gal jautėsi tėvų apleisti sunkiais momentais arba susidūrė su daugiau kliūčių nei dauguma. Bet kuris iš mūsų - net ir ne tėvai - gali įsijausti į žmogaus, nenorinčio matyti, kaip jo vaikas kovoja, motyvus.

Tačiau augindami vaikus, kurie yra patyrę minimalią kovą, mes nekuriame laimingesnės vaikų kartos. Kuriame kartą, kuri nežino, ką daryti, kai iš tikrųjų susiduria su sunkumais. Kartą, kuri panikuoja arba užsisklendžia vien nuo minties apie nesėkmę. Kartą, kuriai nesėkmė yra per daug skausminga, todėl ji naudoja tokius įveikos mechanizmus kaip priklausomybė, kaltinimas irinternalizacija. Sąrašas tęsiasi.

Jei pašalinsime bet kokią kovą jaunesniais vaikų metais, suaugę jie nebus stebuklingai pasirengę susidoroti su nesėkmėmis.

Iš tiesų šių įgūdžių jie išmoksta vaikystėje.

Vaikas, kuriam niekada neteko savarankiškai spręsti konfliktų, po pirmojo egzamino koledže nepasakys: "Juk man tikrai reikia geriau mokytis. Susisieksiu su asistentu ir pasiteirausiu, ar jis nežino, prie kokių mokymosi grupių galėčiau prisijungti, ar kokios kitos medžiagos, kurią galėčiau perskaityti, kad kitą egzaminą parašyčiau geriau." Vietoj to, labai tikėtina, kad jis reaguos vienu ar keliais iš toliau nurodytų būdų:

• Kaltinkite profesorių
• skambina į namus ir prašo tėvų įsikišti.
• patirti psichikos sutrikimą arba pasidaryti nelaimingam.
• Rašyti nemalonius atsiliepimus internete apie dėstytoją ir jo klasę.
• Pradėti planuoti neišvengiamą karjeros koledže ir (arba) ateities griūtį.
• manyti, kad jiems nepavyko, nes jie kvaili.
• susigūžti savyje, visiškai pasiduoti ir nustoti bandyti.

Baisu, tiesa? Aš, dirbdama vidurinės mokyklos mokytoja, nuolat susiduriu su panašiais elgesio variantais.

Mažesnis pavyzdys - tėvai, kurie paskambino prašyti pratęsti rašto projekto rašymo terminą savo vaiko, kurį vadinsiu Džošas, vardu.

"Mielai pratęsiu pamoką, - atsakiau, - bet gal galėtum paklausti Džošo, kodėl jis manęs apie tai neklausė? Žinau, kad mokiniams aiškiai pasakiau, jog jie gali laisvai prašyti manęs pratęsti pamoką. Jei dėl ko nors, susijusio su manimi, jis jaudinasi ar nesiryžta prie manęs prieiti, turiu apie tai žinoti."

"O ne, nieko tokio, jis tave myli, - paaiškino ji, - aš tiesiog paprastai už jį tvarkau tokius reikalus".

Kas tai yra? Norėjau paklausti. Ką nors mažiau nei puikiai patogu?

Žinoma, kai kurių tėvų vaikai kenčia nuo nerimo, depresijos ar kitų psichikos ligų.

Šių mokinių tėvai, suprantama, gali bandyti pašalinti iš vaiko gyvenimo sunkumus ir iššūkius, nes jie matė, kaip jų vaikas reagavo į kitus sunkumus ir iššūkius praeityje. Ir nors aš visiškai pripažįstu, kad kiekvienas vaikas ir situacija yra skirtingi - pavyzdžiui, 504 mokiniams būtinai reikia pašalinti tam tikrus sunkumus, kad jie būtų lygiaverčiai su savonesu tikras, kad sprendimas dėl kiekvienas jautrus vaikas turi pašalinti kuo daugiau kovos.

Turiu klinikinį nerimą, kuris kartais gali būti žlugdantis ir su kuriuo dažnai kovojau vaikystėje. Tačiau neįsivaizduoju, kiek mano nerimas būtų buvęs didesnis, jei tėvai būtų mane mokę, kad nerimo reikia bijoti ir vengti, o ne spręsti jį iš esmės; jei būčiau buvęs auklėjamas vengti visko, kas yra už mano komforto zonos ribų, užuot apdorojęs ir sprendęs savo diskomfortą; jeiVaikystėje gavau žinią, kad tik mano tėvai, o ne aš, galiu įveikti mano gyvenimo iššūkius.

Jei norime, kad mūsų vaikai būtų sėkmingi ir sveiki suaugusieji, turime juos išmokyti, kaip patiems įveikti sunkumus, reaguoti į nelaimes ir ginti savo interesus.

Peržiūrėkite mūsų vaizdo įrašą apie vejapjovės auklėjimą čia.

Kas yra vejapjovės tėvas?

"Užuot ruošę vaikus iššūkiams, tėvai vejapjovės pjauna kliūtis."

Įdėjo WeAreTeachers penktadienis, rugsėjo 14, 2018

P.S.: Verta perskaityti šį koledžo profesoriaus straipsnį apie vejapjovių tėvus.

Ateikite ir pasidalykite savo mintimis apie tėvus vejapjoves mūsų "WeAreTeachers HELPLINE" grupėje socialiniame tinkle "Facebook".

Be to, mokytojai dalijasi skandalingiausiais tėvų prašymais.